Ilgieji savaitgaliai mums duoti to, kuris mumis rūpinasi (jei!), ne tam, kad juos pramiegotume. Tuo labiau, kad kai toks karštis, miegoti vis tiek nelabai… Tokiems išmėginimams karščiu ir laisvadieniais mes ruošiamės iš anksto. Pamėginome įsiklausyti į vidinį balsą uždavus klausimą „tai kur gi mes labiausiai norime?“. Ir jis tiesiai šviesiai aukštu balsu liuobė. „Panemune, ir miegoti ‘Pagėgėje’, ir Tauragėje – kavos, ir po to į Kintus, ir ‘Pagėgėje’ – alaus su žirniais…“. Na, sakė dar kažką, bet mums pakako ir to. Prisiminėme, kad turime keturiais varomą automobilį ir pakoregavome maršrutą – nusprendėme važiuoti kita Nemuno puse, kur turistų ir plento mažiau (kai kurie vietiniai asfalto, matyt, savo gyvenime taip ir nematė), gamtos ir gyvenimo daugiau.
Vasara, vis tik, teisingas metų laikas (skirtingai nuo žiemos). Temperatūra kelionės metu palaipsniui vis kilo į viršų ir aukštyn, netvirtinsiu, kad buvo lengva, bet karštis vienus jausmus atbukina, kitus – užaštrina. Ir kelionė, kai lauke už lango (automobilio) 32-33°C, tampa truputį siurrealistinė, kitokia, stipri.
Zapyškyje, kuris garsus sena bažnyčia, kur prie Nemuno, upė pasirodė įdomesnė, nei senas pastatas. Jau jautėsi, kad diena nenuvils ir šalta nebus, bet karštis dar nebuvo įsisiautėjęs ir pakrantė buvo žalia, rami ir jauki.
Zyplių dvaras, kuris prie Lukšių, kai ten lankėmės pirmą kartą prieš 12 metų (atrodo maždaug tiek), paliko šaunų įspūdį – parkas, pagalbiniai pastatai, ir pats dvaras, apgriuvęs, vėjo prapučiamas, toks beveik paslaptingas. Šį kartą dvaras – kaip diena ir naktis. Europos sąjungos pinigais atrestauruotas ir pats dvaras, ir sutvarkyta aplinka, ir pagalbiniai pastatai, ir parkas. Žiauriai jauki vieta, ypač kai karšta – o taip ir buvo – pilna medžių, nušienautos žolės, meninių smulkmenų, suoliukų, staliukų ir šiaip jau…
Į Ilguvą važiavome pro Kriukus, kuriame yra viena didžiulė įžymybė – senas mūrinis sandėlys netoli Nemuno. Didžiulė įžymybė – tai, žinoma, sarkazmas, jei kas nesupratote. Kadangi jau buvo karšta (atsiprašau, kad kartojuosi, bet temperatūrinis režimas buvo viena iš šios kelionės vinių, todėl aš neišvengiamai vis prie to grįžtu) o sandėlys nepavergė, tai vėl nukulniavome prie Nemuno – bent rankų praskalauti. Vietiniai, matyt, nesigilindami į higienos centro suvestines, drąsiai pliuškenosi upėje.
Važiuojant į Ilguvą teko išsukti iš asfaltuoto kelio, ir ne tik – vidury palei Nemuną einančio vieškelio atsirėmėme į užrašą „Dviračių ir pėsčiųjų takas Kriukai-Ilguva, automobilių eismas draudžiamas, išskyrus vietos gyventojus“. Tiesa sakant, tako įrengimo (perdarymo iš automobilinio vieškelio į dviračių taką) darbai dar tik pradinėje stadijoje, tad ypatingų požymių, kur vienas baigiasi kitas prasideda, nebuvo. Kadangi ties įvažiavimu į vieškelį jokių nuorodų, kad jis pasibaigs, nebuvo, o atgal sukti ir gaišti krūvą laiko noro irgi nebuvo, tai nusprendėme, kad „vietiniai gyventojai“ – tai ES piliečiai, ir ramiai nuvažiavome siauru dulkinu vieškeliu paupiu toliau. Privažiavus Ilguvą teko stačiu šlaitu užkilti nuo panemunės į miestelį – pravertė padidinto pravažumo pribambasai. Pats dvaras, aišku, toks miniatiūrinis, medinis, užkaltais langais, su trijų kvadratinių metrų pievele aplinkui. Bet jaukus ir simpatiškas. Ir Nemunas iš kai kurių vietų atsiveria visai gražiai. Šiek tiek depresuoja senelių prieglaudos, įsikūrusios šalia dvaro, gyventojai, melancholiškai stebintys aplinkinį audringą gyvenimą, vykstantį kaip ypač sulėtintame filme – jausmas, kad jei kas norėtų nusišauti, spėtum prieiti ir sugauti iš vamzdžio išlėkusią kulką. Na, kaip Matricoje ir visuose tolimesniuose Holivudiniuose jos atkartojimuose. Toks štai tas žvitrus gyvenimas aplink Ilguvos dvarą.
Į Plokščius važiavome vėl gi vieškeliais ir miško keliukais, su žiauriais pakilimais Nemuno šlaitais, kur be tų ypatingų pribambasų būtume sėdę kaip dideli. O Plokščiuose atradome neįtikėtiną perliuką – Vaiguvos upę-gatvę. Tai yra, tikras seklokas, bet posraunis upelis, kuris visais laikais (iki neseniai) buvo naudojamas tiesiog kaip gatvė, t.y. braidomas pėsčiomis, važiuojamas vežimais, automobiliais (jau nebe), o namai statomi abipus jo, kaip tikros gatvės. Dabar ekologiškai viskas jau sutvarkyta, padarytas šaligatvis, automobiliai upeliu nevažinėja (bent jau oficialiai). Ir viskas taip… net nežinau, kaip filme… kaip kokiam tai Simonaitytės romane ar kitame nostalgiškame kūrinyje. Ir dar tas kačiokas (nuo žodžio katinas, o ne ta kita svetimybine prasme), kuris visai nieko nebijo (net skiepų?), snaudžia visai šalia po krūmu, kur šešėlis, o kai prisėdi šalia – čia pat atsivynioja, pasitrina ir puola šalia prigulęs praustis. Žodžiu, mes čia dar tikrai sugrįšime.
Gelgaudiškyje jau irgi buvome buvę, tik kaip ir su Zypliais – dvaras tada buvo apgailėtinas, nors parkas ir aplinka – aptvarkyti. Dabar gi, už tuos pačius Europinius pinigus, dvaras visiškai sutvarkytas, aplinka puiki, parkas.. na, ne taip smarkiai pasikeitęs, bet vis tiek, skirtas pasivaikščioti būtent esant tokiam temperatūriniam režimui – pilnas pavėsio, medžių, paukščių čiulbesio ir atsigaudinėjančių gelgaudiškiečių su alaus buteliais, dviračiais ir maikėmis apvyniotomis apie kaklą. Tikra etnografija.
Kadangi buvo karšta (kaip supratote) tai kažkodėl išalkome anksčiau, nei turėtume. Šiek tiek pasimetėme (ar važiuoti į Jurbarką pietauti), bet galų gale susikoncentravome ir patraukėme į Tauragę, į VeroCafe kavos su užkandžiais. Dar šiek tiek pasiblaškėme ir po Tauragę – per nelietuvišką karštį, link pavakarės, po tuščią miestą – mūsų mėgstamas užsiėmimas. Ir aišku, maloniai nustebino kondicionuojamos VeroCafe patalpos. O ir Tauragė, antrą kartą apsilankius, įspūdžio nesugadino ir tikėtina, kad mes dar ten grįšime.
Pagėgiuose mūsų laukė užsakytas kambarys „Pagėgės“ viešbutyje. Ir šaltas Švyturio alus, l.skanūs žirniai su spirgais (prie alaus ir taip pat kaip pagrindinis patiekalas), ir ne tokia skani lašiša su apelsinų padažu. Puiki pagyvenusių ir praterminuotų baikerių kompanija fone netrukdė ir net šiek tiek pridėjo… Ilgai netemo, tai dar pasiblaškėme ir po pačius Pagėgius – simpatiškus ir vasariškus.
Kitą dieną daug galvoti nereikėjo – Ventės ragas ir Kintai, o ten bus matyti. Šį kartą tualeto paieškos įspūdžio nesugadino ir Ventė pasirodė visai simpatiška – su savo paukščių gaudyklėmis, miniatiūriniu švyturiu ir giliu atodūsiu palydima Kuršių nerija anapus marių.
Tarp Ventės ir Kintų spontaniškai nusukome link Mingės kaimo – ten dar neteko būti, bet teko daug girdėti. Žinojome, kad reiks prasilėkti vieškeliu, bet tokio marazmo, tiesą sakant, nesitikėjome. Į kaimą, kuris vos ne pagrindinė Vakarų Lietuvos įžymybė, ir į kurį vilioja visi turistiniai centrai, portalai ir instagramai, taigi – veda žvyruota tarka, nuo kurios dulkės virsta stulpu, o išsigandę dviratininkai (!), matyt, privilioti turistinės propagandos, fatališkai stovi pakelėse ar didvyriškai mina pedalus, kosėdami, spjaudydamiesi, raukydamiesi ir trindami dulkių pilnas akis. Kai kurie net sugeba dar ir saugotis iš po pravažiuojančių automobilių ratų lekiančių akmenų. Pačiame kaime, taip supratome, laukia tik organizuotų turistų, kuriuos čia pat sodina į laivus ir kažkur išveža. Po patį kaimą (t.y., Minijos pakrantėmis) bevaikščiojančių turistų nepamatėme – gal tokiu laikotarpiu pataikėme?, tik vietinius gyventojus, tiksliau poilsiautojus (didesnė dalis namų, matyt, jau išpirkta ir paversta poilsinėmis tipo vilomis pasiturinčių ne mingiškių), tingiai besislapstančius nuo slegiančios saulės po skėčiais, medžiais ir kitais šešėliais. Tiesa sakant, Mingėje net ledų neradome kur nusipirkti, nekalbant apie kokią nors pakenčiamą užeigą ar kavinę. Apskritai, kol buvome Mingėje – prasivaikščiojome per visą kaimą iki galo ir atgal – visą laiką buvo apėmęs keistas klaustrofobiškas jausmas. Supratau, kad čia aš niekada negyvensiu. Ir, turbūt, daugiau negrįšiu. Tuo pačiu vieškeliu ištrūkome atgal ir patraukėme į Kintus.
Kintuose, matyt, dar vis paveikti Mingės įspūdžių, tokio gero jausmo, kaip praeitą kartą, nepatyrėme. Bet gavome nusipirkti ledų.
Paskutinis sustojimas prieš kelionę namo – Švėkšna. Šiaip ji garsi savo dvaru, ir vila Genovaitė su parku mūsų nenuvylė. Nei žvėriškas karštis, nei sudaužytas mobilus telefonas nesugebėjo sugadinti įspūdžių. O ir bažnyčia su centrine miesto aikšte visai neblogai pasirodė.
Bet kelionė savo padarė, jau pradėjome galvoti apie namus, ką valgysime pietums, kaip praleisime vakarą – žodžiu, ilgai gyslos netempėme, iššokome į autostradą ir … na, ir viskas. Štai tiek tos kelionės. Dabar ją prisimenu su malonumu. Toliau – nuotraukos. Jei kam įdomu:)…
