Staiga nusprendžiau parašyti apie mūsų eilines atostogas Ispanijoje, pasižiūrėjau, kada buvau apsilankęs savo puslapyje paskutinį kartą ir net plaukai ant sprando suvirpėjo – prieš du metus… Tokiu tempu – dar truputis, ir pensija ims ne tik kad kvėpuoti į sprandą, bet ir švelniai glostyti nuplikusį ir pražilusį (kaip tik tokia tvarka) pakaušį. Kažkoks košmaras. Vis tik reikia dažniau atsižymėti visose svarbiose vietose – tą puikiai supranta dalis (dauguma) ypač ištikimų žmogaus draugų.
Taip ir yra, kad po trejų metų mes galų gale su Rasa vėl sugrįžome į Ispaniją, o po dviejų metų – aš vėl grįžtu į savo padulkėjusį blogą/tinklaraštį/netnežinaukaippavadinti, su žiniomis ir įspūdžiais iš kelionės į mūsų nubūtą, nusėdėtą, nuvaikščiotą ir numylėtą Montejaque pietų Andalūzijoje, Rondos kalnuose. Šį kartą namą mums išnuomojo labai simpatiška pora iš Malagos – Ramonas ir Carmen (jie jį nusipirko iš pavargusios jį nuomoti anglės Vivienn). Namą jie sutvarkė ir prikėlė naujam gyvenimui puikiai – mes jį labai gerai prisiminėm dar iš Vivienn laikų, kai paskutinį kartą (po poros manzanillos taurių) neapsikentę puolėme rauti dilgėles terasoje. Ir kartu buvo palikti visi svarbiausi nuotaikai ir širdžiai dalykai – nemenkas citrinos medis su paukščių kolonija (ir aišku, citrinomis taip pat), terasa su idealiu kaimo ir kalnų vaizdeliu, kaimynai (Juan’as su žmona ir į svečius atvažiuojantis sūnus su anūku), plyšiai po lauko durimis iš kur pučia, langelis vonioje, pro kurį po pietų spigina saulė – na, be ko sunku ten būtų viską įsivaizduoti ir gyventi, patys suprantate. Ir todėl gyvenosi ten mums netgi ir labai gerai. Ačiū Ramonui, kad nurodė tokią ispanų pamėgtą GPS maršrutų programėlę Wikiloc – ji padėjo susitvarkyti su kai kuriais sunkiau orientuotinais maršrutais, o taip pat padėjo iš naujo atrasti apleistą ir šiek tiek pasunkintą mūsų vieną pirmųjų ir vieną gražiausių maršrutų, kurį ekspatai (na, tipo, emigrantai) anglai kažkodėl vadina „Hidden valley“ (Ramonas mane labai sukritikavo, kai aš paminėjau šį pavadinimą; t.y., ispanai jo nemėgsta). Ispaniškas jo pavadinimas yra šiek tiek sudėtingesnis ir aš jo dabar taip ant karštųjų neprisimenu, o Google’inti tingiu. Tai kai žiūrėsite nuotraukas (jei), tai jis ten bus arčiau galo, su tom visom rusvom karvutėm peizaže (nepainioti su baltos – sąlyginai – karvės pasturgaliu lygumoje, tai iš absoliučiai visiškai kito maršruto). Šiais metais sėkmingai pavyko išvengti triukšmingos ir sekinančios kaimo šventės ir ištrūkti dar jai neįsibėgėjus – kelias likusias laisvas atostogų dienas praleidome puikiame miestelyje prie Viduržemio jūros netoli Valensijos. Kaip visada, neatsilaikėme neužsikorę į gretimas kalvas, dėl ko vos vienu metu nepradėjome gailėtis, nes ir pakilimas, ir, kas dar baisiau, nusileidimas pasižymėjo nekultūringu statumu ir biria morena (akmenimis, arba tiesiog, ką ten slėpsi – žvyru). Teko ant akmeningo šlaito ieškoti kažko siauro, ilgo ir medinio, kas Rasai atstotų lazdą leidžiantis – po klubo traumos jai nelabai patartina stipriai apkrauti kojų ir klubo sąnarius. Bet pajūris, šiltos viduržemio bangos, baltas smėlis (vietomis), o ypač šaltas alus, skani kepta žuvis ir ramus pasivaikščiojimas ilga krantine vakare viską su kaupu kompensavo. Galutinė kelionė namo buvo įdomi, tai reiškia – su nuotykiais, bet apie tai tegu istorija šį kartą nutyli…
Visą tą laiką, kol mes taip ištvermingai atostogavome, taip ir nepavyko nutraukti tos bambagyslės su kolegėmis, likusiomis Vilniuje, mūsų ofise ir didvyriškai atlaikančiomis kūrybinių bangų antplūdžio prislėgtų klientų srautą. Vos ne kiekvieną dieną ryte susidurdavau su lengvu, bet neįveikiamu pareigos jausmo krustelėjimu kažkur giliai giliai ir todėl, reikšmingai atsidusęs ir pasistatęs kavos puodelį šalia, sėsdavau ir parašydavau po kelias neinformatyvias, bet prasmingas (man taip atrodo) eilutes vargstančioms kolegėms. Kiek tai joms padėjo ir ar palengvino ofisinę buitį – tik jos vienos galėtų pasakyti, bet man po to iš karto pagerėdavo ir pareigos jausmas kuriam laikui pasitraukdavo snustelėti kažkur dar giliau, ir aš galėdavau jį kuriam laikui pamiršti – iki kito ryto…
Manau, kad atsitiktinės ištraukos iš tų laiškų į darbą pakankamai gerai atspindi kai kuriuos mūsų atostogų momentinius įspūdžius, todėl nieko daug iš naujo neišradinėdamas ir negalvodamas, tiems, kurie dar nepavargo skaityti, tiesiog toliau jas (ištraukas, t.y.) ir kopypeistinu.
„…Na va, pagaliau, važiavom važiavom ir atvažiavom. Šeštadienį, išvažiuojant, šiaurinėje Lenkijoje buvo 28 laipsniai, o pas mus, pietinėje Ispanijoje, kur plika akim jau matosi Sachara, kai atvažiavome, pylė lietus, lauke – 8 laipsniai, naktį jie susitraukė iki 3, šildytuvai šiame arabų maurų pastatytame name nenumatyti pagal techninę užduotį, gulint lovoje jaučiasi, kaip lengvas kalnų vėjelis kedena retus plaukus už ausų, visus šiltus rūbus optimistiškai pasilikome Lietuvoje, kad neperkrauti mūsų supergalingo visureigio. Na, manau, supratote, kad pas mus viskas gerai ir mūsų nuotaika puiki.
O šiaip kelionė buvo smagi, Vokietijoje greitkelyje 5 sek. mus skyrė nuo kraupios grupinės avarijos, Lione, atvažiavus prie viešbučio, pilant lietui, mus pasitiko gaisrinė mašina su gaisrininkais, bandančiais pasiekti iš lauko viršutinį viešbučio aukštą, su užblokuotu įėjimu, Alikantėje, kur viešbučio sienos storis pagal sumanymą neturi viršyti 1 cm, naktinis ispaniškas gyvenimas baigėsi 4 val. paryčiais, tada mes irgi pagaliau užmigome. Bet jei ką nors dar domina mano nuomonė, tai viskas puiku, gyvenimas gražus, ir mūsų atostogos pagaliau įsivažiuoja…“
„…Pas mus viskas susigulėjo, net nuobodu – neturiu apie ką rašyti. T.y., pagaliau viskas vyksta taip, kaip ir planavome. Temperatūra lauke (ir šiek tiek namuose) žiauriai pašoko dviem laipsniais ir jau galima išlaikyti pilną kavos puodelį rankoje nieko neišlaisčius. Šiandien eisime maršrutą, kurį turėjome įveikti tradiciškai vakar, bet kadangi atvykome gegužės pirmąją, o ispanai žiauriai švenčia darbininkų dieną, tai niekas nedirbo ir ką nors pavalgyti minimaliai teko užsipirkti degalinėje. Na o vakar teko varyti po parduotuves Rondoje… Ai, bet tai buitis, nieko įdomaus (t.y. nėra ką papasakoti), nors tokios atostogos mums labiausiai patinka…“
„..Po vakar dienos 23 km maršruto ir, tame tarpe, 800 m kopimo, šiandien esame ypač jautrūs bet kokiems judesiams, tame tarpe ir klaviatūriniams. Todėl laiškas ilgas nebus. O dar po pietų žada liūtį, tai, kaip sakoma, threeinone…“
„…Pas mus kol kas viskas gerai, tęsiame vargšų organizmų kankinimą sekinančiais maršrutais, bet neina sustoti – na, bliamba, žiauriai gražu ir kvapą gniaužia. Kažkaip wifi čia kaip ir yra, bet kaip ir nelabai efektyvus, tai su nuotraukomis nepavyksta susitvarkyti taip, kaip norėčiau, todėl kol kas viską palikau ramybėje, jei kas bus – įkelsiu grįžęs. O ir nelabai fotografuojasi, per daug čia faina :)…“
„…Mūsuose tokios vasaros, kaip pas jus ten šiaurėje, žinoma, nėra, bet mes čia irgi neblogai tvarkomės. Labai norime užsirauti ant vieno gretimo kalno (1300 m), bet laukiame tinkamos fizinės formos, o per tuos mūsų pastovius laipiojimus ji kažkokia vis ne tokia, kokios reikia. Tai vakar pamėginome pasidaryti iškrovos dieną – menki 10 km, 500 m pakilimo, nekaršta, t.y. visos sąlygos pailsėti. Bet šiandien ryte, kai atsikėlėme, supratome, kad vis tik iškrovos diena turi būti iš tiesų iškrovos. Tai šiandien sėsime į savo transportą ir perlėksime gražiausius gretimus kaimelius – jokių laipiojimų ir vaikščiojimų. Tuo labiau, kad po pietų žada eilinį lietų. Vietiniai sako, kad dar tiek vandens pavasarį jie nėra matę. O ir mes neprisimename, kad pavasarį taip viskas būtų sužaliavę ir apžėlę. Vakar kalnuose plynaukštėje vienoje vietoje vos prasibrovėme pro dagius – tokios didžiulės šviežių, aukštų ir tankių dagių plantacijos, kad kilo įtarimas, jog juos kažkas specialiai kultivuoja… Visos blauzdos ir šlaunys subadytos, džinsai nepadėjo. Žodžiu, pavasaris. Kažko aš čia daug prirašiau, laikas užraukti…“
„…Žodžiu, visos iškrovos dienos po civilizacijos subjaurotus miestelius baigiasi vienodai – nevaldomomis išlaidomis. Kitą kartą galvoju, senas geras pasakymas, kad geriausi dalykai pasaulyje – nemokami, yra kažkiek teisingas. Ypač, kai sėdi kalnuose su apelsinu ir ožkių sūriu vienoje rankoje, vyno stikline kitoje, o priešais driekiasi uolėtos viršūnės ir žaliuojantys slėniai. Tiesa, reikia dar ten užsirioglinti, bet tai jau kita kalba. Taigi, šiandien trauksime ten, kur visi grožiai – nemokami :)…“
„…Kol jūs ten lepinatės karštoje vasarinėje saulėje, mes čia tolimuose pietuose gaudom kiekvieną prasprūstantį saulės spindulėlį. Ypač gaudėme vakar. Iš pradžių, kol maršrute kilome į viršų, reikėjo ieškoti pavėsių, po to, kai pradėjome leistis, teko ieškoti saulėkaitos lopinėlių ir slėptis nuo ledinio vėjo. Tris dienas mums vis žadėjo lietų, bet taip jo ir nesulaukėme.
Šiandien mūsuose turgus, tai Rasa labai nori nusileisti į kaimą ir pažiopsoti. Teks eiti. O po to, kaip visada… Maršrutą jau išsirinkome…“
„…Mūsuose kaip visada, vakar šiek tiek padauginome – vėl iš naujo atradome mūsų seną, dar prieš dvidešimt metų eitą maršrutą, na ir mus užnešė – vaizdai tokie, kad užmiršti, kad eini 20 km, užkyli pusę kilometro, ir tai per akmenis ir ožkų takais. Žodžiu, naktį abu kankino košmarai, keliamės vis vėliau ir vėliau (jūs, turbūt, pastebėjote, kad laiškai ateina kiekvieną dieną vis vėliau…), užtat vakar vakare karštligiškai ieškojome parduodamo nekilnojamojo turto mūsų kaime, kas irgi nepadėjo gerai pailsėti.
Šiandien net bijau pagalvoti, kur eisim, bet įtariu, kad tai nebus Marbėjos pajūrio promenada.
Su oru čia viskas gerai, tik su mumis blogai – vis užmirštam, kad tai kalnai, apie 900 m aukštis. Naktys vėsios – užtenka vakare saulei nusileisti ir jau norisi uždaryti visas duris ir užsivilkti megztinį. Dieną šiuo metu temperatūra pavėsyje – apie 18-20 laipsnių, bet užtat ant saulės – virš trisdešimt. Tai kol eini – žiauriai karšta, išsirengi iki apatinių ir negailestingai prakaituoji, bet tik sustoji kur pavėsyje – ir po penkių minučių tenka viską susivilkti atgal ir dar gailiesi, kad nepasiėmei megztinio arba striukės. Toks visai nesuvokiamas bardakas su tuo oru… Tenka kuprinėje tampyti drabužius visiems gyvenimo atvejams – atsipalaiduoti nesigauna.
Užtat mūsų kieme auga citrina ir kas pora dienų tenka į ją lipti skinti vaisių, nes Rasa ryte iš jų daro fantastinį gėrimą. Citrinos nieko bendro neturi su mūsų prekybcentrių vaisiais – jos žvėriškai kvepia ir tokio nepakartojamo švelnaus skonio. Prieš lipdamas stengiuosi įsitikinti, kad kaimynas (Juan) ar jo žmona nesėdi savo terasoje, nes mūsų citrina auga kaip tik prieš juos. Bijau, kad juos šiek tiek nustebintų balto žilo baso rytų europiečio vaizdas medyje – bandančio išlaikyti rankose penkias citrinas ir dar išsilaikyti neišsidrėbus pačiam. Nors kas žino, gal tai ir praskaidrintų kuriam laikui jų vakarą…“
„…Mūsų adventūras tęsiasi – vakar palikome mūsų mylimus Andalūzijos kalnus ir pervažiavom porai dienų į kažkokį labai smulkų kurortinį miestelį prie jūros, netoli Valensijos. […] Mes čia sėdime vieni visam tuščiam kaimo viešbutyje, mus aptarnauja maloni, bet keista šeimynėlė (dieną – dukra, ryte – papá), vėjas (stiprus, jūrinis) kaukia visose ventiliacinėse angose, konstrukcijose ir fikuse po langu (tikras fikusas, medis), ką tik papá pasakė, kad kažkur išeina, viešbutyje nieko nelieka, bet jis viską užrakins, o raktus įeiti mes turime. Teks vėl krautis kuprinę ir keliauti po kalnuotas, bet jau pajūrines apylinkes.
Išvažiavome iš mūsų kaimo su tokiais smulkiais nuotykiais – gaudėme ir gelbėjome įskridusį į namą čiurliuką, pamatėme ir pradėjome pergyventi dėl neaiškių priežasčių skilusio priekinio mašinos stiklo, prieš išvažiuojant per mūsų kaimą visą parą bėgo 8500 bėgikų, bėgančių vietinio Legiono (armijos) rengiamo 101 km maratone (dėl to buvo uždraustas eismas kai kuriose gatvėse ir, aišku, toje, kur stovėjo mūsų mašina), o ir šiaip, buvo žiauriai gaila išvažiuoti, tai ir nuotaika buvo tokia… kažkokia ne tokia.
Taigi, su wifi, kaip ir visur ne Lietuvoje, čia ne perfekt, tai ilgų laiškų dabar jau nebus, o ir režimas prasidėjo daugiau jau toks kelioninis…“
„…Kaip ir minėjau, mūsuose jau kelioninės nuotaikos, vakar pavarėm į vizualiai nedidelius kalnus stačiais pakilimais ir vos nusileidome, gavome saulės smūgį (pajūris, bliamba), padauginome čipsų ir riešutų, netikėtai suradome siestos metu dirbantį supermarketą ir nusipirkome šalto alaus, o šiandien ryte sėdime balkone su vaizdu į jūrą ir niekaip nenusprendžiame, į kurią pajūrio pusę eiti – į laukinį ar į civilizuotą… Šeimininkas (papà) su Rasa ispaniškai aptarinėja įvairius maršrutus, orą, viešbučio užimtumo niuansus, o aš tik šypsausi ir dideliais gurkšniais geriu šaltas šviežias apelsinų sultis – vis dar troškina po vakarykščių čipsų… Turbūt, nusileisiu Rasai ir eisime arčiau civilizacijos. Tik reikia nepamiršti pinigų alui. O danguje nė debesėlio…
Nuo rytojaus prasidės aktyvi kelionės namo fazė, tai šis laiškas, ko gero, jau paskutinis…“
Jei netyčia praskrolinote iki čia ir niekaip nepavyksta uždaryti lango su šiuo tekstu, tai ši nuoroda gali padėti: čia sudėta didelė daugybė nuotraukų iš šios nepamirštamos ir smagios kelionės. Smagaus žiūrėjimo :)
pasiilgstu šio autoriaus minčių, pateiktų rašytine kalba… atrodo mezgi mezginį iš margo siūlo ir jis tai nutrūksta – tada suriši mazgą – tada pakeit jo splavą, tampa margas mezginys ir taip be galo – įdomu skaityti… labai gera skaityti, kaip vanduo nueina gomuriu, kada esi ištroškęs, taip skanu, taip gardu … noriu padėkoti už suteiktą malonumą skaityti ir linkiu sekmes – taip banaliai, net nuo visos širdies..
vida
Skaitant laiškus į darbą (?????- man dar taip nebuvo, bet gal tai laukia ), pamaniau, kad rinkimai į Seimą vyksta dažniau, nei Autoriaus suaktyvėjimas Blog’e. Vartant nuotraukas girgždėjo kaip praporščiko gerklė pirmadienio 5 val. ryte, taip čia viskas užrūdijo.
Eisiu pasirašysiu sau laišką- Radviliškis-Radviliškis.
Radviliškis