Tai štai, žmonės, kas buvo pažadėta. Keli žodžiai apie rudeninę Pervalką ir šiek tiek daugiau paveiksliukų. Jaučiu spaudimą (vidinį, psichologinį – jei tiksliau) parašyti visiems čia patenkantiems (ieškantiems, iš nuobodulio ar netyčia) ir dar tiems, kurie nemato mano Instagraminio srauto.
Mes čia porą savaitgalių pasišlaistėme Palangoje, pajūriu ir šiaip, ir tokia nostalgija atostogoms apėmė, kad nors imk ir pradėk Užkalnį skaityti – bet susivaldžiau. Vėl, kelintą kartą, peržiūrėjau rugsėjines nuotraukas iš Pervalkos. Tokios įdomios atostogos buvo. Su laisvai besiganančiomis avimis ir ožkomis, kurių banda (gauja?) reguliariai po porą kartų per dieną užplūsdavo kaimelį ir nudroždavo gazonus prie vilų ir poilsinių – šeimininkams belikdavo surinkti gausiai paliktas organiškai perdirbtas atliekas (to jie, aišku, nedarydavo), praeiviams – stengtis į jas neįsirioglinti, o žolės skutimas žoliapjovėmis po to jau atrodydavo kaip beprasmis ir nereikalingas religinis ritualas, atliekamas daugiau iš įpročio, nei iš būtinybės.
Beje, nedidelis videoreportažas iš įvykio vietos. „Čingischano kariuomenė“, kaip ir kievieną rytą, užkariaują Pervalkos pamarį (pamario poilsinių žolės gazonus):
Bet svarbiausi tai, aišku, pasivaikščiojimai. Pasivaikščiojimai mišku iš Pervalkos į Preilą, iš Preilos į Nidą (alaus, kavos, maisto ar šiaip), palve, pamariu į Preilą, pamariu iš Nidos pro Bulvikį į Preilą, dviračių taku į Juodkrantę, iki Naglių rezervato ir atgal, pajūriu į visa galimas puses, ir dar po Karvaičių, Vecekrugo, Skirpsto ir Preilos kopas. Žodžiu, dviejų savaičių visiems šiems malonumams žiauriai per mažai, bet civilizacija ir mokestinis grafikas verčia gyventi pagal kalendorių. Todėl niekaip nesiseka užgesinti kuršneriško atostoginio alkio ir šį pavasarį (t.y. neužilgo, kolegos) mes vėl ten rausim. Ir fotografuosim. Gal fotoaparatu, gal išmaniuoju. Ir dėsime į Instagramą, o po to ir čia.
Taigi, kas nematėte, susipažinkite su to puikiojo laiko akimirkomis.
